Pašaukimas į Lietuvą

Kadaise buvo mažas namelis…

Istorija prasidėjo mažame Lavaux-Sainte-Anne kaimelyje, Belgijos pietuose. Morkus, dvylikos metų vaikas, mėgdavo žaisti šio kaimo apylinkėse. Jis rado buvusį medžiotojų namelį ir čia, nuolat ateidavo su savo broliais ir seserimis (šeimoje jie buvo aštuoni) žaisti, meistrauti, svajoti ir kartais melstis. Po keletos metų jis su draugais surinko plytas, akmenis, iš kaimo atnešė blokus ir pamiškėje pradėjo statyti naują namą. Ten nuolat susirinkdavo jaunimas, kuris stengėsi gyventi kitaip. Per vienas atostogas, Morkus, užsidėjęs kuprinę, nukeliavo į Prancūziją aplankyti kitų bendruomenių. Didelį įspūdį jam paliko Taizé bendruomenė. Jis panorėjo gyventi panašiai kaip jie. Pamažu, per įvykius ir susitikimus, Morkus suprato, kad -Dievas kviečia Jį sekti vienuoliškame gyvenime. Aplankęs Namuro vyskupą mons. Mathen’ą jis papasakojo apie savo sumanymą, kuris sužavėjo Jo Ekscelenciją ir buvo nutarta, šiai naujai gimstančiai bendruomenei duoti vardą . Morkus pasirinko Palestinoje, Genezarete, esančio ežero pavadinimą – Tiberiada. Brolis Morkus pasakoja: „šį pavadinimą paskatino pasirinkti ištrauka apie Petro ėjimą vandeniu. Man Kristaus sekimas yra kvietimas gyventi Tikėjimu. Gana dažnai tenka gurkštelėti sūraus vandens, bet prisikėlęs Kristus nuolat mane ištraukia iš jūros gelmių. Apmąstydamas Evangeliją supratau, kiek šis ežeras ir jo pakrantės yra prisodrintos Jėzaus buvimo: pirmųjų mokinių atsiliepimas į  kvietimą sekti paskui Jį, Jėzaus pasitikėjimas, kai Jis miega valtyje, nepaisydamas audros, bei Jėzaus atsiliepimas į savo brolių nerimą. “ Tokiu būdu 1979 m. balandį „gimė“ Tiberiados bendruomenė.
Bendruomenės dvasingumas kilo iš Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Teresės iš Lisieux mokymų. Brolis Morkus mus nuolat ragina „gyventi paprastumo ir pasitikėjimo dvasioje, kad mūsų bendruomenės tarnystė kurtų vienybę ten, kur Viešpats siunčia. Iš maldos ir brolių bendrystės kyla mūsų misija, kuri suvienyta tarpusavio meilės ir nuolankumo, atveria stebinančias galimybes evangelizacijai. Dėka mūsų atsivertimo į Evangeliją, sekimo stipriu Šv. Pranciškaus pavyzdžiu ir mažuoju Šv. Teresės keleliu, mes su dideliu džiaugsmu skelbiame Jėzų ir darome viską, kad Jo Bažnyčia būtų mylima.“  To pasėkoje, daug jaunuolių ir piligrimų atvykdavo ir atvyksta melstis į šį Lavaux-Sainte-Anne miškelį.

Brolis Morkus pradėjo bažnyčios statybas. Darbuose jam padėjo savanoriai. Jau buvo praėję penkeri metai, kaip brolis Morkus davęs įžadus vyskupo akivaizdoje, vis dar buvo vienas. Jis meldė švento Juozapo užtarimo atsiųsti jam gerų brolių. „ Šv. Juozapas pasirūpino šventa šeima ir buvo ten, kur viskas prasidėjo. Jis buvo arti Marijos ir Jėzaus. Ten aukštybėse Jis būtinai bus išklausytas. “ Ir štai po keleto dienų atvyko praeivis vardu Juozapas, mokantis dailidės amato. Po kurio laiko jis tapo broliu. O nuo 1991 m. į Viešpaties kvietimą atsiliepė ir kiti. Šiandien yra dvidešimt brolių ( iš Belgijos, Prancūzijos, Latvijos ir Lietuvos) ir netoli nuo brolių įsikūrusi seserų bendruomenė.

Kelyje į Lietuvą

30 kilometrų nuo Lavaux-Sainte-Anne įsikūrę vienuoliai - benediktinai meldžiasi už Bažnyčios vienybę. Chevetogne vienuolyne yra vienuolių besilaikančių lotyniškų ir bizantiškų tradicijų. Tai ženklas ir kvietimas vienyti Bažnyčias. Jų dėka mes pažinome du rytų Bažnyčios šventuosius: šventą Serafimą Sarovietį (Rusija) ir šventą Siluaną iš Atoso (Athos) kalno (Graikija). Nugriovus Berlyno sieną mūsų žvilgsniai, suprantama, nukrypo į rytų šalis. Keletas spaudos leidinių nušviesdavo apie dvasines, socialines ir politines šių šalių, kurios atgavo žodžio laisvę, gyvenimo naujienas.

Šiame kontekste, 1991 m. kovo mėnesį, brolis Juozapas buvo pakviestas į vieną kongresą Paryžiuje, kurio tema buvo „ Kaip grąžinti Europai dvasingumą? “. Šiame susitikime jis susipažino su lietuvių delegacija. Jos dalyvė Jūratė Terleckaitė papasakojo apie savo pirmąjį susitikimą su broliais: „ 1990 m. Taizé bendruomenėje (Prancūzijoje) atradau stiprią Dievo meilę. Tačiau grįžusi į Lietuvą radau moralizuojančią, jaunimą peikiančią Bažnyčią, kurioje net nedvelkė Vatikano II Susirinkimo naujovių dvasia. Aplankiusi daug vienuolijų Prancūzijoje, susipažinau  su jų pastoracine veikla, supratau, kad mums reikalinga pagalba, dvasinės oazės, nauji dvasios vadovai. Iš dalies, šis vidinis troškimas, išsipildė gana greitai . 1991 m. balandį, Paryžiuje, sutikau brolį Juozapą iš Belgijos, Tiberiados bendruomenės. Mūsų mintys sutapo: mano- kviesti gyvąjį Dievą, Dievą ir Meilę skelbiančius misionierius, atspindinčius kitokio Dievo veidą, o br. Juozapo- vykti į misiją ir skelbti evangeliją. 1991 m. Vasarą, mokytojas Vytautas Toleikis rengė ateitininkų stovyklą, į kurią atvyko ir br. Juozapas. Tai buvo neįkainuojama maldos, džiaugsmo, bendruomeninio gyvenimo patirtis jaunimui. Tuo metu, Antalieptėje, gyvenęs kunigas, Algirdas Dauknys, sykį man pasiskundė, kad misionieriai keliauja į Žemaitiją, o Zarasų rajoną aplenkia. Perdaviau šį  kvietimą br. Juozapui. Jiedu susitiko ir kartu pradėjo organizuoti stovyklas jaunimui ir šeimoms. Ilgainiui, laikini Tiberiados Bendruomenės vienuolių vizitai peraugo į nuolatos, Lietuvoje, įsikūrusią bendruomenę. Taigi Tiberiada tapo ilgai laukta dvasinė oazė. “
Po šio pirmojo kontakto viskas vyko daug greičiau ir konkrečiau. Mokytojas, iš Vilniaus ,Vytautas Toleikis, suorganizavo „ Ateities “ stovyklą jaunimui.

„Važiuodamas pirmą kartą į Lietuvą, jaučiausi, tarsi vykčiau į piligriminę kelionę - į kankinių žemę, o ne į evangelizavimo misiją,- pasakoja brolis Juozapas. Mes įsikūrėme Žemaitijoje, prie Platelių ežero. Stovykloje dalyvavo apie 30 jaunuolių. Kiekvieną dieną  eidavome į susitikimus su įdomiais žmonėmis (poetais, rašytojais, vienuoliais...). Tokiu būdu susipažinome su Tėvu Stanislovu iš Paberžės, su Orvydu, su broliu Astijumi iš Kretingos ir daugeliu kitų žmonių. “

Praėjus kelioms savaitėms, po šios pirmosios viešnagės Lietuvoje, du jaunuoliai (Darius ir Daiva), autostopu, atvyko į Belgiją. Jie kvietė brolį Juozapą į Lietuvą. Daiva liudija : „Mes nusprendėme užsukti i Tiberiadą, nes norėjome pamatyti, kuo daugiau bendruomenių, kuo daugiau patirti ir atsigerti, kuo daugiau dvasinio vandens! Vis tas pats dvasinis alkis! Žinau, kad jau buvome kalbėję apie tai, kad broliai galėtų atvažiuoti i Lietuvą ir mes to labai norėjome, bet būnant Tiberiadoje šis klausimas labai aiškiai išsikristalizavo - mes daug kalbėjome su broliais apie tai, ir jautėsi, kad jie yra linkę atvažiuoti, o mes juos įkalbinėjome, kad tai mums labai reikalinga ir visiškai įmanoma. Būtent, tuomet, mes suplanavome pirmąją stovykla Baltriškėse. Mes įsipareigojome surinkti žmones šiai stovyklai, kurie, galbūt paskui, taptų San Damiano grupės nariais. Žmones mes surinkome ir stovykla tikrai buvo nuostabi. Broliai geriau už mus žino, kaip viskas klostėsi toliau. Kodėl mes juos kvietėme? Nes buvo verta! Buvo situacija, kai to labai reikėjo Lietuvoje. O Tiberiados dvasingumas - brolių dvasinis paprastumas ir gilumas nepaprastai atitiko lietuvių dvasią. Sv.Pranciskus ir sv.Teresėlė - tai, ko mums visiems labai reikia. Dabar taip pat.“

1991 m. lapkričio 11 d. brolis Morkus, brolis Juozapas ir brolis Benediktas, dviems savaitėms, išvyko į Lietuvą. Broliui Morkui ši misija buvo neįsivaizduojama, nes Belgijoje įsikūrimas vyko labai lėtai. Tuomet buvo tik trys broliai. Ši viešnagė 1991 m. buvo lemtinga. Pūtė laisvės vėjas ir nujautėme jaunimo dvasinį troškulį.

Susitikimas su kardinolu V.Sladkevičium buvo labai padrąsinantis. Jis prašė brolių įkurti bendruomenę Lietuvoje, nes jam buvo labai aktualios brolių misijos, skirtos šeimoms ir jaunimui.

Prisimena brolis Juozapas:„ Mūsų viešnagė tęsėsi Kryžių kalne, Aušros vartuose. Kiekvieną dieną išgirsdavome kvietimą įsikurti Lietuvoje. Mes lankydavomės mokyklose, pensionatuose. Kasdienis gyvenimas buvo labai paprastas, eidavome į keletą parduotuvių, kol nusipirkdavome kilogramą bulvių.“

Tiberiada bus čia -  Baltriškėse

Prieš įsikuriant, 2001 m. balandį, brolis Juozapas su kitais broliais, 18 kartų apsilankė Lietuvoje. Įsikurti Baltriškėse buvo nutarta antraisiais viešnagės metais.
1992 m. birželį, po antros „ Ateities “ stovyklos, kun. Algirdas Dauknys priėmė brolius pas save. Su juo aplankėme visą rajoną, Rokiškį, Zarasus, Dusetas, Salaką ir tada kunigas mums pasiūlė vietą bendruomenei įkurti.

„Pasibaigus pirmos Komunijos mišioms, Degučiuose, pasakoja toliau brolis Juozapas, mes važiavome atgal į Antalieptę, pro kaimus. Pamatėme gražią medinę, amžiaus pradžioje, pastatytą bažnyčią. Tokiu būdu mes atvykome į Baltriškes ir ši vieta mus giliai palietė. Tiberiada bus čia. “

1992 m. lapkritį, brolis Morkus aplankė kaimą ir patvirtino, kad bendruomenę bus kuriama čia. Kaimo žmonių  priėmimas padėjo dar tvirčiau apsispręsti.
Pirmoji jaunimo stovykla buvo suorganizuota 1993 m. liepą. Romas Gurklys, kuris laikinai gyveno klebonijoje, priėmė mūsų brolius - piligrimus. Jie apsistojo klebonijoje, o tuo tarpu jaunimas, apsigyveno buvusioje kaimo mokykloje. Dalyvavo apie 30 jaunuolių iš Zarasų, Utenos, Vilniaus.

Brolis Juozapas prisimena: „Mes valgėme sėdėdami ant žemės, nes dar nebuvo nei stalų, nei suolų. Po stovyklos lankydavome jaunuolius mokyklose, kuriose įsikūrė maldos grupės.“
Kun. Algirdas Dauknys ir Romas Gurklys mums padėjo išspręsti formalumus: įvesti telefoną, sutvarkyti kaimo mokyklos nuosavybės dokumentus.

1995 m. bendruomenė įsikūrė Baltriškių kaime. Radome tuščią gyvenamą namą ir kolūkio pastatą, kurį renovavome į svečių namus. Mums talkino didelis būrys jaunuolių. Viskas vyko
labai progresyviai: reikėjo išardyti medinį stogą ir sienas (malkų mums užteko penkeriems metams), išgriauti karvių lovius…ir po to viską atstatyti.

Brolis Pranciškus prisimena: “ Aš buvau ką tik įstojęs į bendruomenę ir pirmą kartą važiavau į Baltriškes. Vietovė man padarė didelį įspūdį. Tais laikais broliai čia gyveno, kaip stovyklautojai: dar nebuvo įvestas vandentiekis, kiekvieną savaitę mes skalbdavome rankomis. Daug jaunuolių ir šeimų atvykdavo pas mus, bet kuriuo metu. Jie turėjo troškimą - melstis ir rasti širdies ramybę. Kai kurie, kaimo žmonės, stebėjosi girdėdami mus ištariant keletą žodžių lietuviškai. Pradžioje, jaunuoliai, po to, prancūzų kalbos mokytojas iš Antalieptės, atvažiuodavo mums versti. Vėliau teko pradėti mokytis kalbą. Kai turėdavau atsiliepti telefonu, aš mažai ką suprasdavau ir šiek tiek sumišęs paprašydavau paskambinti vėliau. Laimei, mano broliai, susigaudydavo greičiau nei aš. Pasibaigus vasarai mes išskrisdavome, kaip gandrai į Belgiją. Antanas ir Ona, mūsų artimiausi kaimynai, matydami mus susiruošusius į kelionę, visada nuliūsdavo. Išvažiuojant viską reikėdavo paslėpti, sudaryti įspūdį, kad vieta apleista ir neatkreiptų pašalinių dėmesio: ant langų užkaldavome senas lentas, mašiną paslėpdavome garaže, po šienu. O grįždavome kitą pavasarį.”

Brolis Morkus ištesėjo kardinolui V. Sladkevičiui duotą pažadą, kad tuomet, kai Tiberiados bendruomenėje, Belgijoje, bus 12 brolių, keturi broliai galės atvykti į Lietuvą.

2001 m., visam laikui, brolis Pranciškus, brolis Juozapas, brolis Bartas ir brolis Egidijus įsikūrė Baltriškėse.

Kaip šokio žingsnis

Brolis Pranciškus prisimena: „Prasidėjus pavasariui mes atvykome su broliu Juozapu ir broliu Bartu į Baltriškes. Po kelių mėnesių prie mūsų prisijungė ir brolis Egidijus. Gamta pradėjo busti. Gyventojai buvo labai svetingi, jie mums padėjo savo patarimais, priėmė mūsų maldos ritmą. Mūsų daržas juos ne kartą nustebino. Kaimo žmonės išvydo naujoviškas, dar nematytas daržoves: porus, kitokios rūšies bulves. Aš prisimenu tą dieną, kai mūsų kaimynas Antanas išmokė pjauti žolę. Jis parodė, kaip laikyti dalgį ir norėjo, kad kiekvienas tai išbandytų. Jis rodė šį judesį kartu su broliu ir tai buvo, kaip šokio žingsnis, lyg valsas…

Mes, kaip vaikai, nekantriai laukėme žiemos. Koks nuostabus reginys, kai matai užšąlusį, sniegu apklotą ežerą, apšerkšnijusius medžius. Žiemą įspūdingiausia yra tyla, kuri mus panardina į kontempliaciją. Tai taip gražu, tačiau - šalta. Mes privalėjome pasirūpinti malkomis, namų apšildymui. Pjauti medžius, skaldyti malkas ir nešti jas į malkinę yra pastovus, pas mus atvykstančio jaunimo, užsiėmimas. Kai prie mūsų prisijungė brolis Mykolas, mes pradėjome organizuoti savaitgalius vaikams. Vaikai praktiškai gyvena pagal mūsų dienotvarkę. Po pietų jie ilgai žaidžia, tuo pagyvindami kaimo gyvenimą. 2004 m., brolio Egidijaus įšventinimas į kunigus, buvo svarbus ne tik mums, bet ir parapijiečiams, jaunimui bei šeimoms, kurie atvyksta į Baltriškes. Kasdien švęsti Eucharistiją yra malonė -  esminis mūsų dienos momentas.

Būtų sunku papasakoti viską, ką patyrėme pirmaisiais įsikūrimo Lietuvoje metais. Tiek stebuklų! Tai įmanoma tarnystės dėka,  kiekvieno brolio ir daugybės žmonių, kurie mums padeda savo malda ar mažais patarnavimais.

Mes galime paliudyti, kad Baltriškės yra prisikėlimo žemė. Matėme jaunimą ir šeimas, atgaunančius viltį, prasmę, pereinančius  ‘‘iš mirties  į gyvenimą“.