| Pieras Giorgio Frassati |
|
Piero Giorgio Frassati (1901–1925) gyvenimas – džiugaus studento, gebančio būti šventu kasdienybėje, visada besišypsančio, mylinčio Dievą ir savo brolius iki mirties, gyvenimas. Pirmą kartą jo relikvijos buvo atkastos 1981-aisiais ir pastebėta, kad palaikai nesuirę. 2008-ųjų liepą relikvijos iš Turino miesto atvežtos į Australiją, Sidnėjų, į Pasaulines jaunimo dienas. Ant relikvijų dėžutės buvo užrašyti žodžiai verso l’alto (it. aukštyn). Toks buvo jo šūkis.
Pieras su draugais mėgo kopti į Italijos Alpių viršūnes. „Kasdien man vis labiau patinka kalnai, ir jeigu ne studijos, visas dienas praleisčiau aukštybėse, gaiviame ore kontempliuodamas Kūrėjo didybę.“ Bet kokiomis aplinkybėmis jaunasis Frassati ieško Dievo ir jį suranda, ypač labiausiai nuskurdusiuose. „Jėzus kiekvieną rytą mane aplanko komunijos pavidalu, aš ją grąžinu labai kukliu būdu, lankydamas vargšus.“ „Jo kaip „normalaus“ jaunuolio gyvenimas, – sakė Jonas Paulius II jaunimui, susirinkusiam Romoje 2001-ųjų balandį, – parodo, kad galima būti šventam intensyviai gyvenant draugyste, studijomis, sportu, tarnyste vargšams, palaikant nuolatinį santykį su Dievu.“ Piero Giorgio gyvenime tikėjimas yra sumišęs su meile: jis yra stiprus tikėjime, gyvena veiklia meile, nes tikėjimas be darbų nevaisingas. Savo pavyzdžiu Pieras Giorgio skelbia, kad gyvenimas, vedant Kristaus Dvasiai, palaiminimų Dvasiai, yra „palaimintas“, ir tik tapę „palaiminimų žmonėmis“ galime dovanoti savo broliams meilę ir ramybę. Jis kartoja, kad tikrai verta viską paaukoti dėl tarnystės Viešpačiui. Jis liudija, kad šventumas yra prieinamas visiems ir kad tik meilės revoliucija gali žmonių širdyse uždegti viltį geresnei ateičiai.
Jonas Paulius II (Roma, 1990 m. gegužės 20 d.) "Šis mano įspūdis – tai pagyrimas, o ne sumenkinimas: Frassati buvo tyras, džiugus krikščionis, atsidavęs maldai, atviras viskam, kas laisva ir gražu, dėmesingas socialinėms problemoms; žmogus, širdimi supratęs Bažnyčią ir jos ateitį, spontaniškas, ramus ir vyriškas."
Karlas Rahneris
Pieras Giorgio Frassati mums kalba: „Šią sunkią mūsų Tėvynei valandą mes, katalikai, o ypač – mes, studentai, turime vykdyti svarbią pareigą – ugdyti patys save.“ „Ne tas turi bijoti, kas patiria prievartą, bet tas, kas tą prievartą naudoja... Prievarta sėja neapykantą ir paskui pjauna jos vaisius. Meilė pasėja žmonėse santaiką, bet tai nėra šio pasaulio taika, o Tikroji taika, kuria mus gali apdovanoti tiktai tikėjimas Jėzumi Kristumi, padarydamas mus visus broliais.“ (iš kalbos studentams) „Kasdien aš vis geriau suvokiu, kokia malonė būti kataliku. Nelaimingi yra tie, kurie neturi tikėjimo. Gyvenimas be tikėjimo, be kokio nors paveldo, kurį reikia ginti, be nuolatinės kovos už Tiesą – tai ne gyvenimas, o vegetavimas.“ „Tikėjimas, suteiktas per krikštą, kalba man tvirtu balsu: vienas pats nieko nenuveiksi, bet jei Dievas bus kiekvieno tavo veiksmo centras, tuomet pasieksi tikslą.“ „Pasaulyje, kuris nutolo nuo Dievo, stinga Taikos, bet stinga ir Dievo Meilės, tai yra tikros ir tobulos Meilės. Jeigu geriau klausytume šv. Pauliaus, tai galbūt truputį sumažėtų žmonių vargas.“ „Norėčiau, kad pasižadėtumėte gyventi santarvėje, kuriai negalioja nei žemiškos, nei laiko ribos – tai vienybė maldoje.“ „Koks be galo vertingas dalykas yra mūsų sveikata, kurią turime. Manau, privalome ją skirti tarnauti tiems, kurie neturi sveikatos, nes priešingu atveju išduotume šią didžią Dievo dovaną.“ (iš laiškų bičiuliams) Associazione Pier Giorgio Frassati |
| Atnaujinta Ketvirtadienis, 31 Gruodis 2009 16:52 |
